Toliau pateikiami DUK apima klausimus, susijusius su Autorių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę. Jas parengė Europeanos darbo grupės dėl kūrinių, kuriais nebeprekiaujama, nariai.
Ar kultūros paveldo įstaiga gali remtis sprendimu, pagal kurį nebeprekiaujama kūriniais, skirtais medžiagoms iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių?
Nors direktyvoje kūriniai, kuriais nebeprekiaujama, nurodomi kaip medžiagos, kuriomis neprekiaujama ir kurios yra kultūros paveldo įstaigos nuolatinių kolekcijų dalis, medžiagos rinkiniai, dėl kurių yra „įrodymų, leidžiančių daryti prielaidą, kad juos daugiausia sudaro“ ne Europos Sąjungos šalių medžiagos, neįtraukiami.
Konkrečiau, direktyva netaikoma:
kūriniai, kuriais nebeprekiaujama, išskyrus kinematografijos ar audiovizualinius kūrinius, pirmą kartą išleisti ar pirmą kartą transliuoti už Europos Sąjungos ribų;
kinematografijos ar audiovizualiniai kūriniai, kuriais nebeprekiaujama ir kurių gamintojų būstinė arba įprastinė gyvenamoji vieta yra už Europos Sąjungos ribų; ir
Ne Europos Sąjungos piliečių kūriniai, kuriais nebeprekiaujama. Knygų sektoriuje ji apims daug ES išleistų knygų, sprendimus reikėtų rasti pasitelkus BRO.
Ši išimtis netaikoma, jei kūrinys, kuriuo nebeprekiaujama, naudojamas pagal licenciją ir jei šalies, kurioje yra kultūros paveldo įstaiga, kolektyvinio administravimo organizacija gali pakankamai atstovauti tai trečiajai šaliai, pavyzdžiui, dėl to, kad buvo sudarytas atstovavimo susitarimas. Atsižvelgiant į direktyvoje aprašytą logiką, reikėtų suprasti, kad šiuo atveju išimtis nebūtų taikoma.
Išimtis taikoma rinkiniams, kuriuos daugiausia sudaro ne Europos Sąjungos kilmės medžiagos. Rinkiniai, kuriuose yra kūrinių iš už Europos Sąjungos ribų, tačiau dauguma medžiagų yra iš Europos Sąjungos, gali būti naudojami pagal kūrinių, kuriais nebeprekiaujama, nuostatą. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis medžiagos naudojamos atskirai, o ne kaip rinkinio dalis. Šiuo atveju ir nors direktyvoje šis klausimas konkrečiai nenagrinėjamas, atrodo, kad direktyvos logika rodo, jog medžiagos iš trečiųjų šalių neįtraukiamos, kai turima įrodymų.