Ar galite papasakoti apie save ir Vergovės atminimo fondo istoriją?
Esu Aïssata Seck, Vergovės atminimo fondo direktorė. Mano karjera pasižymi ilgalaikiu įsipareigojimu pripažinti Senegalo Tirailleurs (Prancūzijos kolonijinių pajėgų kariai) istoriją ir atmintį ir apskritai skatinti prisiminimus, susijusius su pavergimu ir kolonijiniu palikimu.
Fondą, pripažintą viešojo intereso organizaciją, 2019 m. įsteigė Prancūzijos vyriausybė, kad būtų tęsiamos ir plečiamos pripažinimo pastangos, inicijuotos 2001 m. Taubiros įstatymu. Jos misija yra perduoti kolonijinės vergovės istoriją, švęsti jos atmintį ir skatinti iš jos kylantį kultūrinį palikimą. Ji veikia žemyninėje Prancūzijoje, užjūrio teritorijose ir tarptautiniu mastu.
Į kokius projektus šiuo metu orientuota FPI?
Po to, kai 2025 m. buvo paminėtas Haičiui 1825 m. nustatytos kompensacijos dvimetis, Fondas šiuo metu rengiasi dviem svarbiems etapams.
Pirmasis – 2026 m. minimos 25-osios Taubiros įstatymo – steigiamojo įstatymo, kuriuo vergovė pripažinta nusikaltimu žmoniškumui – metinės. Mes siekiame, kad tai būtų atminimo, pilietiškumo ir nacionalinio bei tarptautinio masto kultūros momentas.
Tai apims kultūros įstaigų sutelkimą, švietimo ir mokslo renginius, taip pat iniciatyvas, suburiančias jaunimą, menininkus, tyrėjus ir tarptautinius partnerius. Tai taip pat bus proga pradėti naudoti nacionalinį „Lieux de Mémoire“ (Atminimo vietų) ženklą, skirtą Prancūzijos paveldo vietoms, susijusioms su pavergimo istorija, populiarinti ir sujungti.
Antroji – pasirengimas 2027 m. surengti didelę parodą, kuri bus svarbus žingsnis siekiant, kad vergovės Prancūzijoje istorija būtų matoma ir prieinama kuo daugiau žmonių. Šie projektai yra platesnės dinamikos dalis: perduoti, suvienyti ir nuolat įtraukti šią istoriją į kolektyvinę sąmonę.
Kokią veiklą vykdote švietimo srityje ir kodėl manote, kad tai svarbu?
Švietimas yra mūsų misijos esmė. Plėtojame pedagoginius išteklius mokytojams, organizuojame mokyklų konkursus ir siūlome priemones, pritaikytas jaunajai auditorijai. Iššūkis yra suteikti jaunuoliams raktus, kad jie suprastų šią visuotinę istoriją ir kovotų su išankstiniu nusistatymu. Žinių perdavimas yra labai svarbus kuriant teisingesnę visuomenę, kuri žino savo praeitį.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte pabrėždami juodaodžių kultūros paveldą Prancūzijoje?
Pirmasis iššūkis yra nematomumas: ilgą laiką paveldas, susijęs su pavergimu ir juodaodžiais gyventojais, nacionaliniuose naratyvuose buvo ignoruojamas arba marginalizuojamas. Turime siekti, kad jis būtų pripažintas ir integruotas į bendrą paveldą.
Antrasis iššūkis yra atminimo ir politinio pobūdžio: Ši istorija paliečia gilias žaizdas ir kartais išlieka įtampos šaltiniu. Galiausiai susiduriama su materialiniu iššūkiu: objektų ir archyvų identifikavimui, išsaugojimui ir reklamai būtinai reikia didelių išteklių.
Kaip skaitmeninė praktika palaikė jūsų darbą ir misiją?
Skaitmeninės technologijos yra pagrindinė priemonė plėsti prieigą prie šios istorijos. Tai leidžia plačiai skleisti švietimo išteklius, prieigą prie suskaitmenintų archyvų ir galimybę pasiekti jauną ir susietą auditoriją.
Pavyzdžiui, pandemijos metu mūsų skaitmeninė veikla buvo labai svarbi siekiant išlaikyti perdavimą ir minėjimus. Šiandien toliau nagrinėjame skaitmeninio tarpininkavimo per socialinę žiniasklaidą ir bendradarbiavimo platformas galimybes.
Jūsų nuomone, kaip svarbu atkreipti dėmesį į šiuos suskaitmenintus objektus Finansų priežiūros institucijoje?
Skaitmeninimas leidžia išsaugoti ir padaryti matomus objektus, kurie dažnai yra išsklaidyti, trapūs arba sunkiai pasiekiami. Ji demokratizuoja prieigą prie paveldo ir siūlo galimybę kryžminių nuorodų perspektyvas, susiejant kolekcijas, esančias Prancūzijoje, Europoje, užjūrio teritorijose ar Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Fondui tai yra būdas įtvirtinti šią istoriją globaliame ir bendrame naratyve.
Ar galite papasakoti apie konkrečią istoriją ar objektą, kuriuo susidomėjo jūsų auditorija?
Vienas iš įspūdingiausių objektų yra Charles X 1825 m. potvarkis, kuriuo Haičiui už pripažinimą skiriama didžiulė kompensacija. Originalus archyvas, saugomas Prancūzijos nacionaliniame archyve, sukelia stiprias emocijas: jis įkūnija tiek Haičio laimėtą laisvę, tiek jo vystymąsi apsunkinusios skolos neteisingumą. 2025 m. jos pristatymas visuomenei buvo galingas atminimo ir švietimo momentas.
Ką patartumėte kitoms Europos institucijoms, ieškančioms būdų, kaip atkreipti dėmesį į savo juodąją istoriją?
Pirmiausia patarčiau jiems bendradarbiauti su atitinkamomis bendruomenėmis, bendrai kurti naratyvus ir vengti požiūrio „iš viršaus į apačią“. Tada, siekiant įtraukti nacionalinę atmintį į dialogą su pasaulio istorija: Juodosios populiacijos istorija Europoje yra neatskiriama nuo Atlanto ir Indijos vandenyno, kolonijinės ir postkolonijinės cirkuliacijos. Galiausiai, investuoti į mokslinius tyrimus, švietimą ir skaitmeninimą, kurie yra galingi svertai visam laikui įrašant šias istorijas į kolektyvinę sąmonę.
Fondation pour la mémoire de l’esclavage met la mémoire nationale en dialogue avec l’histoire globale
Nous nous entretenons avec Aïssata Seck, directrice de la Fondation pour la Mémoire de l’Esclavage, sur la Mission de l’organisation et sur la manière dont elle donne aux jeunes les clés pour comprendre l’histoire et lutter contre les préjugés.
Pouvez-vous nous parler de vous et de l’histoire de la Fondation pour la mémoire de l’esclavage?
Je suis Aïssata Seck, directrice de la Fondation pour la mémoire de l’esclavage. Mon parcours est marqué par un engagement de longue date pour la reconnaissance de l’histoire et de la mémoire des tirailleurs sénégalais et, plus largement, pour la valorisation des mémoires liées à l’esclavage et aux héritages coloniaux.
„La Fondation,reconnue d’utilité publique, a été créée en 2019 par l’État français pour poursuivre et amplifier l’action de reconnaissance initiée par la loi Taubira de 2001“. Elle a pour mission de transmettre l’histoire de l’esclavage colonial, de célébrer ses mémoires et de valoriser les héritages culturels qui en sont issus. Elle agit en France hexagonale, dans les Outre-mer et à l’international.
Surquels projets FME se concentre-t-il actuellement?
Après avoir marqué en 2025 le bicentenaire de l’indemnité imposée à Haïti en 1825, la Fondation prépare désormais deux grandes échéances.
La première est la commémoration des 25 ans de la loi Taubira en 2026, une loi fondatrice qui a reconnu l’esclavage comme crime contre l’humanité. Nous voulons en faire un moment mémoriel, citoyen et culturel d’ampleur nationale et internationale.
Cela passera par la mobilisation des institutions culturelles, des événements éducatifs et scientifiques, mais aussi par des initiatives qui associent la jeunesse, les artistes, les chercheurs et les partenaires internationaux. Ce sera également l’occasion de lancer un label national des „Lieux de mémoire“, destiné à valoriser et relier les sites patrimoniaux liés à l’histoire de l’esclavage.
La deuxième est la préparation d’une grande exposition en 2027, qui constituera une étape majeure pour rendre visible et accessible au plus grand nombre l’histoire de l’esclavage en France.
Ces projets s’inscrivent dans une dynamique plus didelis: transmettre, fédérer et inscrire durablement cette histoire dans la conscience collective.
Quel žanras d’activités faites-vous autour de l’éducation et pourquoi trouvez-vous cela svarbus?
„L’éducation est au cœur de notre mission“. Nous développons des ressources pédagogiques pour les enseignants, organisons des concours scolaires et proposons des outils adaptés aux jeunes publics. L’enjeu est de donner à la jeunesse les clés de compréhension de cette histoire universelle et de lutter contre les préjugés. La transmission est essentielle pour construire une société plus juste et consciente de son passé.
Quels défis avez-vous rencontrés pour mettre en valeur le patrimoine Noir en France ?
„Le Premier défi est l’invisibilisation“: longtemps, le patrimoine lié à l’esclavage et aux populations noires a été ignoré ou marginalisé dans les récits nationaux. „Il faut travailler à sa reconnaissance et à son intégration dans le patrimoine commun“. „Le deuxième défi est d’ordre mémoriel et politique“: cette histoire touche à des blessures profondes et reste parfois source de tensions. Enfin, il existe un défi matériel : „L’identification, la conservation et la valorisation des objets et archives nécessitent des moyens importants“.
Komentuoti les pratiques numériques ont-elles soutenu votre travail et votre mission?
Le numérique est un outil fondamental pour élargir l’accès à cette histoire. Il permet de diffuser largement des ressources pédagogiques, de rendre accessibles des archives numérisées, et d’atteindre des publics jeunes et connectés.
Pakabukas la pandémie, par exemple, nos activités numériques ont été essentielles pour maintenir la transmission et les commémorations. Aujourd’hui, nous explorons davantage la médiation numérique à travers les réseaux sociaux et des plateformes collaboratives.
De votre point de vue, quelle est l’importance de mettre en valeur ces objets numérisés au FME ?
„La numérisation permet de sauvegarder et de rendre visibles des objets souvent dispersés, fragiles ou difficilement accessibles“. Elle démocratise l’accès au patrimoine et offre la possibilité de croiser les regards, en reliant des collections situées en France, en Europe, dans les Outre-mer ou dans les Amériques. Pour la Fondation, c’est une manière d’ancrer cette histoire dans un récit global et partagé.
Pouvez-vous nous parler d’une histoire ou d’un objet particulier qui a intéressé votre public ?
„L’un des objets les plus marquants est l’ordonnance de Charles X de 1825 imposant à Haïti une indemnité colossale en échange de sa reconnaissance“. L’archive originale, conservée aux Archives nationales, suscite une émotion forte : elle incarne à la fois la liberté conquise par Haïti et l’injustice de la dette qui a pesé sur son développement. Sa présentation au public en 2025 a été un moment fort de mémoire et de pédagogie.
Quels conseils donneriez-vous aux autres institutions européennes qui cherchent des moyens de mettre en valeur leur histoire des Noirs?
Je leur conseillerais d’abord de travailler avec les communautés concernées, pour co-construire les récits et éviter une approche descendante. Ensuite, de faire dialoguer les mémoires nationales avec l’histoire globale : l’histoire des populations noires en Europe est indissociable des circulations atlantiques et d’Océan indien, coloniales et postcoloniales. Enfin, d’investir dans la recherche, l’éducation et la numérisation, qui sont des leviers puissants pour inscrire durablement ces histoires dans la conscience collective.